Portalo rėmėjai:

  • Gargždų miestas
  • Gargždų miestas
  • Gargždų miestas
  • Gargždų miestas
  • Gargždų miestas
  • Gargždų miestas
Gargždiškis

GYVOSIOS TRADICIJOS PATEIKĖJŲ PORTRETAI 

Žodinės kūrybos tardicijos, scenos menas, papročiai, apeigos ir šventiniai renginiai, su gamta ir visata susijusios mokslo sritys ir veikla, tradiciniai amatai – visa tai nematerealaus, arba dvasinio, kultūros paveldo išraiškos. Šį nematerealų kultūros paveldą, perduodamą iš kartos į kartą, bendruomenės ir grupės nuolat atkuria, reaguodamos į savo aplinką, į sąveiką su gamta ir savo istorija. Jis joms teikia tapatybės ir tęstinumo pojūtį, tokiu būdų skatindamas pagarbą kultūrų įvairovei ir žmogaus kūrybingumui.

 

PETRAS BALSYS petras_balsys

Tautodailininkas, medžio skulptorius. Gimė 1947 liepos 31d.

Drožti pradėjo 1975 m. daugiausia drožia mitologinius, religinius personažus. Dirbtuvių vaizdas pritrenkiantis – mitologinių būtybių apsuptyje ilsisi rūpintojėlis, paspalvintas labiau Egipto krikščionims – koptams – būdingomis spalvomis.

 

 

VALERIJA JUREVIČIENĖvalerija_rujeviciene_kirpta

Tautodailininkė, gobelenų, koliažų kūrėja. Gimė 1937 vasario 21d.

Sunku pasakyti, ar liaudiško misticizmo persunkti darbai įkvėpė ramybę jų kūrėjai, ar pati kūrėja gerumą perkėlė į savo darbus. Greičiausiai įtaka abipusė. Aktyviai dalyvauja parodose, vadovauja Gargždų tautodailininkams. Įvairiuose respublikiniuose konkursuose yra tapusi laureate. 

 

 

ALDONA JONIKIENĖaldona_jonikiene

Tautodailininkė, tapytoja. Gimė 1940 rugsėjo 27d.

Užsiima vaizduojamąją daile (tapyba, grafika, kaukių gamyba, karpiniais), fotografija, mezgimu nėrimu. Tapo peizažus, natiurmortus, portretus. Grafika iliustravo knygas, kūrė ekslibrius, miniatiūras. Apie tautodailininkės kūrybą viską pasako jos gyvenimo kredo: “Sustabdyti, įamžinti tapyboje bei fotografijoje gražią, įdomią akimirką”. Tai viena ryškesnių grafikos, akvarelės meistrių Klaipėdos rajone, visą gyvenimą atidavusi kūrybai, dailei, jaunųjų menininkų ugdymui. 

 

 GEDIMINAS RUDYSgediminas_rudys

Tautodailininkas, tapytojas. Gimė 1940 sausio 02 d.

Gargždų kultūros centre įkūrė atnografinę ekspoziciją, vėliau tapusią Gargždų krašto muziejaus nuosavybe. Nuo 1970 m. – Lietuvos tautodailinkų sąjungos narys, dalyvavo daugelyje regiono ir respublikinių parodų. Dar ir šiandien tarp žydinčių vaismedžių, šalia gaivaus šaltinio, pasislėpęs nuo pasaulio tuštybės tautodailininkas tapo savo realistinius peizažus, marinistinius paveikslus, natiurmortus. 

 

Parengta pagal knygą „Žmonės. Gargždai. Klaipėdos rajonas“, Klaipėdos rajono savivaldybė, 2008m.

 

 

 

GARBĖS PILIEČIAI 

Gargždų miesto garbės piliečio vardas suteikiamas už ypatingus nuopelnus Gargždų miestui, įvertinus asmeninį laiko ir lėšų indėlį bei miesto vardo propagavimą rajone, šalyje, pasaulyje.

 

VYTAUTAS VINCAS RIMAVIČIUS

Vytautas Vincas Rimavičius gimė 1942 m. gruodžio 24 d. Lazdijų rajone, Šeštokuose. Baigė Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetą kultūros ir švietimo darbo organizavimą. Yra dirbęs kultūros darbuotoju ir mokytoju įvairiose Lietuvos vietose. Nuo 1967 m. dirbo Gargždų kultūros namuose, ilgus metus jiems vadovavo. Dirbo neskaičiuodamas valandų, nes darbas ir kultūrinis Gargždų miesto gyvenimas buvo jo gyvenimo esmė. Populiarindamas teatrinį meną ne tik sukūrė, bet ir pastatė ne vieną spektaklį Klaipėdos rajono mokyklose, Gargždų kultūros centre ir kitose miesto įstaigose.

Jis buvo prozininkas, poetas, dramaturgas, išleidęs ne vieną savo kūrybos knygą. Jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio kultūros darbuotojo vardas,o už Mažosios Lietuvos kultūros puoselėjimą Vytautas Rimavičius 1997 m. tapo Ievos Simonaitytės premijos laureatu.

1968 m. sukūrė dainą „Gargždai - mano miestas“, kuri tapo neoficialiu miesto himnu. Dar vėliau su įvairiais to meto kompozitoriais sukūrė dar keliasdešimt kitų dainų.

Vytautas ypač brangino turėtus ryšius su Klaipėdos krašto didžiąja metraštininke Ieva Simonaityte. Iki 1967-ųjų, rašytojai dar gyvai esant, buvo tarsi tiltas tarp jos ir prie „Bangos“ laikraščio veikusio literatų būrelio. Išleido devynias dokumentines prisiminimų knygas apie Ievą Simonaitytę. RašytojaVytautą Rimavičių buvo įvardinusi savo penktuoju sūnumi, nes vertino jo kūrybą ir talentą. 

Išleido šias knygas: „Negęstanti mano meilė“ (1990), „Ievos Simonaitytės penktojo sūnaus prisiminimai“ (1992), „Gyvenime, būk geras visiems“(1996) ir dar daugybę kitų. Parašė pjeses „Mes tikime meile“, „Girgždutė“, „Skinija“, „Žvelsa“, periodikoje ir almanachuose paskelbė eilėraščių, apsakymų. Buvo ne vienos literatūrinės - respublikinės bei rajoninės šventės iniciatorius, įvairių švenčių Klaipėdos rajone sumanytojas bei organizatorius.

Gargždų miesto Garbės piliečio vardas Vytautui Vincui Rimavičiui už Lietuvos kultūros puoselėjimą įteiktas 2010 m.

 

JANINA VALANČIŪTĖ

Janina Valančiūtė gimė Gargždų apylinkėje, Kvietinių kaime. Baigusi Gargždų 2-ąją vidurinę mokyklą studijavo istoriją Vilniaus universitete. Po sėkmingų studijų pradėjo dirbti Valstybiniame vaizdo ir garso archyve, bet netrukus grįžo į Gargždus. Klaipėdos žemės ūkio technikume dirbo istorijos dėstytoja, Klaipėdos zonos paminklų apsaugos metodiniame skyriuje-istorike.

Nuo 1990 m. Janina Valančiūtė dirba Klaipėdoje UAB „Klaipėdos projektas“ istorike – nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiste-eksperte. Gyvena Gargžduose.

Daugelį metų Janina atlieka kultūros paveldo objektų istorinius tyrimus Klaipėdos krašte, kituose rajonuose.

Janinos Valančiūtės dėka 1998 m. gargždiškiai sulaukė knygos apie Gargždų miestą. „Gargždų miesto ir parapijos istorija“ buvo vertingo istorinio darbo apie Gargždus pradžia ir tuo pačiu pirmas rimtas istorikės išbandymas. Janina prisipažino turinti sukaupusi dar daug istorinės medžiagos, kuri būtų įdomi ne tik gargždiškiams, bet ir visiems, kurie domisi savo krašto praeitimi.

Istorikė yra parašiusi istorinę apybraižą „Kolainių Švč. Mergelės Marijos Karmelito kalno bažnyčia“, „Veiviržėnų bažnyčios ir parapijos istorija“,„Kanauninkas kun. Jonas Paulauskas – 25-eri kunigystės metai (1979-2004)“, kartu su Zita Geniene „Mūsų Dovilai“, „Judrėnų seniūnijos istorija“. Yra daugelio knygų ir albumų bendraautorė ir sudarytoja. Tokių kaip „Klaipėdos rajono kultūros paveldas“, „Gargždai. Klaipėdos rajonas“, „Klaipėdos dvarai“, fotoalbumas „Gargždai“,  „Gargždų istorija LDK laikotarpiu“ ir kt.

Už meilę gimtajam kraštui, Gargždų miesto ir rajono gyvenviečių istorijos įamžinimą ir sklaidą, istorikei Janinai Valančiūtei Gargždų miesto garbės pilietės vardas suteiktas 2010 m. 

Janina Valančiūtė gimė Gargždų apylinkėje, Kvietinių kaime. Baigusi Gargždų 2-ąją vidurinę mokyklą studijavo istoriją Vilniaus universitete. Po sėkmingų studijų pradėjo dirbti Valstybiniame vaizdo ir garso archyve, bet netrukus grįžo į Gargždus. Klaipėdos žemės ūkio technikume dirbo istorijos dėstytoja, Klaipėdos zonos paminklų apsaugos metodiniame skyriuje-istorike.

Nuo 1990 m. Janina Valančiūtė dirba Klaipėdoje UAB „Klaipėdos projektas“ istorike – nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiste-eksperte. Gyvena Gargžduose.

Daugelį metų Janina atlieka kultūros paveldo objektų istorinius tyrimus Klaipėdos krašte, kituose rajonuose.

Janinos Valančiūtės dėka 1998 m. gargždiškiai sulaukė knygos apie Gargždų miestą. „Gargždų miesto ir parapijos istorija“ buvo vertingo istorinio darbo apie Gargždus pradžia ir tuo pačiu pirmas rimtas istorikės išbandymas. Janina prisipažino turinti sukaupusi dar daug istorinės medžiagos, kuri būtų įdomi ne tik gargždiškiams, bet ir visiems, kurie domisi savo krašto praeitimi.

Istorikė yra parašiusi istorinę apybraižą „Kolainių Švč. Mergelės Marijos Karmelito kalno bažnyčia“, „Veiviržėnų bažnyčios ir parapijos istorija“,„Kanauninkas kun. Jonas Paulauskas – 25-eri kunigystės metai (1979-2004)“, kartu su Zita Geniene „Mūsų Dovilai“, „Judrėnų seniūnijos istorija“. Yra daugelio knygų ir albumų bendraautorė ir sudarytoja. Tokių kaip „Klaipėdos rajono kultūros paveldas“, „Gargždai. Klaipėdos rajonas“, „Klaipėdos dvarai“, fotoalbumas „Gargždai“,  „Gargždų istorija LDK laikotarpiu“ ir kt.

Už meilę gimtajam kraštui, Gargždų miesto ir rajono gyvenviečių istorijos įamžinimą ir sklaidą, istorikei Janinai Valančiūtei Gargždų miesto garbės pilietės vardas suteiktas 2010 m.

 

ČESLOVAS TARVYDAS

Česlovas Tarvydas gimė 1935 m. sausio 24 d. Klaipėdos rajone, Šermukšnių kaime.

Nuo 1990 m. Česlovas Tarvydas – Klaipėdos rajono tarybos deputatas, vėliau – Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono asociacijos pirmininkas. Jo dėka Klaipėdos rajono tremtinių organizacija yra viena iš veikliausių visoje šalyje, išplėtojusi ir tiriamąją, ir kultūrinę bei edukacinę veiklą.

2009 m. rugpjūtį Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejuje vykusioje šventėje buvo pristatyta čia sukauptais dokumentais paremta pirmoji knyga apie rezistenciją ir tremtį Klaipėdos rajone. Česlovas Tarvydas – vienas iš jos leidybos iniciatorių.

Česlovui Tarvydui Gargždų miesto garbės piliečio vardas suteiktas 2009-aisiais – Lietuvos 1000-mečio, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracijos 60-mečio ir Baltijos kelio 20-mečio metais. 

 

VYTAUTAS MAJORAS

Tautodailininkas Vytautas Majoras gimė 1930 m. spalio 23 d. Šilutės rajone, netoli Švėkšnos, Vilkų Kampo kaime.

Poetas Antanas Miškinis, Vytauto Majoro lagerių bendramintis ir mokytojas, yra sakęs: „...didelė garbė būti auka už tautą, ir šios aukos suvokimas palengvina mums gyvenimą.“

1955 m. Vytautas Majoras ėmė mokytis Telšių taikomosios dailės technikume. Jau netrukus sukūrė didelius darbus – skulptūrą „Žemaitis“, iškalė „Palangos Juzę“ M. Valančiaus tėviškėje, paminklą 1863 metų sukilėliams, M. K. Čiurlionį, Herkų Mantą, keletą antkapinių paminklų, kartu su kitais Lietuvos liaudies meistrais sukūrė Ablingos memorialą.

Nuo 1960 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus narys. Surengė nemažai autorinių parodų. Kūrinius eksponavo 26 tautodailės parodose.

1982 m. jam buvo paskirta Valstybinė premija. 1996 m. apdovanotas Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu ir V laipsnio medaliu.

Vytautas Majoras amžinybėn iškeliavo 2006 m. kovo 19 d.

Gargždų miesto garbės piliečio vardas suteiktas po mirties 2009-aisiais – Lietuvos 1000-mečio, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracijos 60-mečio ir Baltijos kelio 20-mečio metais. Apdovanojimą atsiėmė žmona Birutė.

 

 VLADISLOVAS STASAITIS

Vladislovas Stasaitis gimė 1938 m. 1961 m. baigė Kauno politechnikos instituto statybos fakultetą. Gavęs inžinieriaus statybininko diplomą, atvyko dirbti į Klaipėdos rajono tarpkolūkinę statybos organizaciją vyriausiuoju inžinieriumi. 1965 m. išrinktas šios organizacijos vadovu ir išdirbo iki 1991 m.

Vladislovas Stasaitis turėjo autoritetą tarp kolektyvo dirbančiųjų, ūkių ir rajono vadovų bei Gargždų miesto gyventojų. Jis daug metų buvo renkamas rajono tarybos deputatu, buvo kelių rajono visuomeninių organizacijų narys. Ilgą laiką buvo „Kranto“ vidurinės mokyklos tėvų komiteto pirmininko pavaduotoju ir daug prisidėjo prie naujai pastatytos mokyklos materialinės bazės stiprinimo. Už nuopelnus statyboje ir aktyvų dalyvavimą visuomeniniame gyvenime 1978 m. Vladislovui Stasaičiui suteiktas Respublikoje nusipelniusio statybininko vardas.

Gargždų miesto garbės piliečio vardas Vladislovui Stasaičiui suteiktas 2008 m.

 

 ANTANAS ŽEMGULIS

Antanas Žemgulis gimė 1932 m. liepos 5 d. Klaipėdos rajone, Pajuodupio kaime. Šeimoje augo devyni vaikai, kurie visi pakrikštyti Gargždų bažnyčioje. Antanas – septintas. Tėvai ypač vertino vaikų gebėjimus bendrauti tarpusavyje, su kaimynais ir kitais žmonėmis.

1966 m. Antanas Žemgulis baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ir įgijo biologijos mokytojo specialybę. Net tris dešimtmečius – nuo 1962-ųjų iki 1992-ųjų vadovavo Endriejavo vidurinei mokyklai. Viso pedagoginio darbo stažas beveik penkiasdešimt metų. Jis mylimas ne tik buvusių kolegų ir mokinių, bet yra ir Endriejavo bendruomenės autoritetas (endriejaviškių himno autorius), istorijos žinovas, fotografas, parašęs ir išleidęs 6 knygas – poezijos rinkinį „Rasota Laiko brydė“ (2002 m.), istorinę apysaką ir poemą „Žemaičiai, Žvelsa ir Žvaginis“ (2003 m.), biografinių novelių rinkinį „Pokario akademijos: XX amžiaus rekrūtai“ (2005 m.), humoristinių eilėraščių rinkinį „Ir pabiro rupūs miltai“ (2006 m.), kartu su kolegomis – mokyklos istorijos apybraižą „Endriejavo mokykla laiko vingiuose“ (2006 m.), ornitologo mėgėjo prisiminimų ir apmąstymų knygelę „Gamtoje – ne vienišas“ (2007 m.).

Antanas Žemgulis gerai žinomas kaip gamtininkas-ornitologas. Su fotoaparatu išvaikščiotos Endriejavo pelkės, ežero pakrantės ir apylinkių miškeliai. Keli dešimtmečiai yra Ornitologų draugijos narys, nuosekliai stebi paukščius ir gyvūniją pasirinktose Endriejavo, Vėžaičių, Veiviržėnų, Judrėnų teritorijose. Stebėjimų duomenis teikia „Lietuvos Raudonosios knygos“ ir tarpinio jos varianto – „Raudonieji lapai“ leidėjams. Stebėdamas paukščius Vakarų Lietuvoje, bendradarbiauja su Ventės rago paukščių žiedavimo stoties ornitologais. Keturiolika autorinių pranešimų išspausdinta 1999 metais išleistame Klaipėdos krašte perinčių paukščių atlase.

Už nuopelnus kaimo bendruomenėms puoselėjant kaimo moralę bei tradicines žmoniškąsias vertybes pedagogui Antanui Žemguliui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos organizuotame konkurse „Lietuvos kaimo spindulys-2005“ tapus nugalėtoju, įteikta skulptūrėlė „Šviesos angelas“ bei laureato diplomas. Antanas Žemgulis apdovanotas ir Gargždų miesto atminimo ženklu.

Gargždų miesto garbės piliečio vardas Klaipėdos rajono Jono Lankučio viešosios bibliotekos siūlymu Antanui Žemguliui suteiktas 2008 m.

 

EDITA BARAUSKIENĖ

Edita Barauskienė gimė 1941 m. birželio 28 d. Šilutės rajone, Virkytų kaime. 1960 m. baigė Saugų vidurinę mokyklą Šilutės r., po to vienerius metus dirbo mokytoja Sauguose ir Pašyšiuose. Nuo 1967 m. dirbo mokytoja Priekulėje.

1998 m. išleido knygą apie Ievą Simonaitytę „Vyžeikių karalienė“, už kurią gavo Ievos Simonaitytės premiją, įsteigtą Klaipėdos apskrities administracijos. 2004 m. Priekulės Ievos Simonaitytės vidurinėje mokykloje įkūrė kraštotyros muziejų, kuriame yra ekspozicijos apie Ievą Simonaitytę, Priekulės spaustuvę ir jos leidėjus, išleistas knygas, laikraščius bei kitų Mažosios Lietuvos spaustuvių knygas, Priekulės miesto bei jos apylinkių istoriją ir dokumentus, rašytojo Ernsto Vicherto kūrybą Priekulėje ir jo parašytas knygas lietuvių ir vokiečių kalbomis.

2006 m. išleido pasakojimų knygą „Mažas miestelis prie didelio kelio“. Tai knyga apie Priekulės istoriją, jos žmones bei pokario įvykius Klaipėdos rajone. Už šią knygą, kaip jos sudarytojai ir didesnės dalies straipsnių autorei, Editai Barauskienei buvo paskirta Ievos Simonaitytės premija, kurią įkūrė Klaipėdos r. Agluonėnų seniūnija. 2007 m. išleista knygos antroji dalis „Prisiminimai ir kūryba. Priekulė“.

2007 m. „Versus aureus“ leidykla išleido Editos Barauskienės romaną apie pirmosios lietuviškos knygos sudarytoją ir autorių Martyną Mažvydą „Žodi, nekrisk ant akmens“. Tais pačiais metais autorė dalyvavo konferencijoje Žemaičių Naumiesčio kraštotyros muziejuje, kuriame skaitė pranešimą „Pirmosios lietuviškos knygos kelias“.

2009 m. buvusi mokytoja planuoja išleisti pasakojimų knygą jauniesiems skaitytojams (moksleiviams ir studentams) apie kuršių, prūsų, aukštaičių ir žemaičių krikštą. Toje knygoje bus skyrių apie prūsų krikštytoją Adalbertą ir kitą baltų genčių krikštytoją Brunoną iš Kverfurto, per kurio žūtį Lietuvos vardas Pateko į Kvedlinburgo analus.

Pagal specialybę biologė Edita Barauskienė didelį dėmesį skiria gamtosaugai ir Klaipėdos krašto paveldo išsaugojimui. Su dailininke Z. Daugintyte ir Klaipėdos „žaliaisiais“ apgynė Girulių girią nuo iškirtimo, planuojant naftos terminalą. Rūpinasi Priekulės Kliošių ir Vingio parkų puoselėjimu. Visada aktyviai reiškia savo pilietinę poziciją vietiniame laikraštyje „Banga“.

2008 m. Edita Barauskienė tapo Martyno Jankaus Mažosios Lietuvos kultūros paveldo premijos laureate.

Gargždų miesto garbės pilietės vardas Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ siūlymu Editai Barauskienei suteiktas 2008 m.

 

ALDONA GEDVILAITĖ-TREIJA

Aldona Gedvilaitė-Treija gimė Gargžduose 1937 m. sausio 1 d. Baigė Gargždų vidurinę mokyklą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute. Gavusi paskyrimą dirbo Šilutėje. Ištekėjusi už Latvijos piliečio persikėlė gyventi į Latviją.  

Latvijoje gyvenantys lietuviai yra kreipęsi su pasiūlymu prisidėti prie Didžiojo lietuvių-latvių žodyno rengimo. A. Gedvilaitė-Treija daug padėjo tvarkydama minėto žodyno rankraščius. Gerai išmokusi rusų ir latvių kalbas ji pradėjo pedagoginį kelią Rygos mokyklose. Įgijusi patirties dirbo direktoriaus pavaduotoja, o vėliau – ir rusų-latvių mokyklos, kurioje mokėsi 1700 vaikų, direktore. Didžiausias A. Gedvilaitės-Treijos nuopelnas – pasiekimas, kad mokykloje mokytųsi tik latviai. Prasidėjus atgimimui energingomis A. Gedvilaitės-Treijos pastangomis 1991 m. prie Rygos 85-osios vid. mokyklos buvo atidaryta pirma lietuviška klasė, kurioje mokėsi 9 mokiniai. Veiklios pedagogės pastangomis per 16 metų minėta lietuviška klasė išaugo iki Rygos lietuvių vidurinės mokyklos, kurioje dabar mokosi apie 300 mokinių, dirba 33 pedagogai. Keletas mokytojų ir direktorės pavaduotoja yra iš Gargždų. Mokykla glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvos tautinių mažumų departamentu, Lietuvos ambasada Latvijoje, Lietuvių kultūros draugija. Direktorė nuolat dalijasi pedagogine patirtimi su Lietuvos pedagogais, dalyvauja ir skaito pranešimus įvairiose konferencijose, seminaruose.

Mokykloje lankėsi ir ja žavėjosi Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, Latvijos Prezidentė Vaiva Vykė-Freiberga. Aldoną Gedvilaitę-Treiją prezidentas V. Adamkus apdovanojo Gedimino ordinu, jos darbą apdovanojimais įvertino ir Latvijos vyriausybė.

Gargždų miesto garbės pilietės vardas Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ siūlymu Aldonai Gedvilaitei-Treijai suteiktas 2007 m.

 

 PETRAS DIRGĖLA

Prozininkas, eseistas Petras Dirgėla gimė 1947 m. vasario 21 d. Žvaginiuose (Klaipėdos r.). Baigė Gargždų I vidurinę mokyklą. Rašė Klaipėdos rajono laikraščiui „Banga“, 1965–1972 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1967–1970 m. dirbo laikraščių „Komjaunimo tiesa“, 1970–1972 m. „Gimtasis kraštas“ redakcijose. 1972–1973 m. ir 1975–1976 m. buvo Lietuvos kino studijos darbuotojas. 1990–1994 m. paskirtas Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotoju.

Kartu su broliu Povilu paskelbė apsakymų ir apysakų knygas „Žaibai gęsta rudenį“ (1971 m.), „Pasimatymai“ (1973 m.), „Aistrų atlaidai“ (1979 m.), romanus „Likime, keliauk sau“ (1976 m.), „Šalavijų kalnas“ (1977 m.), „Pogodalis“ (1978 m.), „Šermenų vynas“ (1980 m.), apysaką „Mažas vaikelis su senelio lazda“ (1982 m.), romanus „Kūlgrinda“ (1984 m.), „Joldijos jūra“ (1987 m.), „Anciliaus ežeras“ (1991 m.), keturtomį žemės keleivių epą „Karalystė“ (1997-2004 m.), esė rinkinius „Vėtrungiškoji dalia“ (1986 m.), „Minijos žemė“ (1988 m.), „Tranų pasaulis“ (1990 m.), „Gyvenimo intriga“ (2001 m.).

Petras Dirgėla 1988 m. apdovanotas Simono Daukanto premija, 2002 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premija. 2002 m. paskirtos LR Vyriausybės meno ir LR kultūros ministerijos premijos už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis. 2003 m. tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. 2007 m. per Valstybės dieną (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena) rašytojas Petras Dirgėla pagerbtas valstybės apdovanojimu.

Klaipėdos rajono savivaldybės J. Lankučio viešoji biblioteka glaudžiai bendradarbiauja su rašytoju Petru Dirgėla, kuris niekada neatsisako pristatyti naujų savo knygų Gargždų skaitytojams, dalyvauti kituose bibliotekos rengiamuose renginiuose. Bibliotekai jis yra padovanojęs nemažai knygų.

Gargždų miesto garbės piliečio vardas J. Lankučio viešosios bibliotekos siūlymu Petrui Dirgėlai suteiktas 2007 m.

 

PETRONĖLĖ KAUBRIENĖ

Petronėlė Kaubrienė gimė 1925 m. vasario 15 d. Klaipėdos rajone, Gerduvėnų kaime. Ji visą gyvenimą vykdo mamos priesaką padėti likimo nuskriaustiesiems.

Labai daug laiko skyrė sergančios kaimynės priežiūrai. Motiniškai padėdavo ne vienai daugiavaikei šeimai. Daug kartų su vyru yra vežusi maisto produktų, rūbų. Už pinigus, gautus iš užsienio lietuvio, kelioms šeimoms nupirko veršelius karvėms užsiauginti. 5 vaikų šeimai nupirko ožką, du paršelius. Už iš žmonių gautas aukas šelpė sunkius ligonius. Gautus baldus nuvežė vienai Lapiuose gyvenančiai šeimai, rėmė 5 vaikus.

Petronėlė Kaubrinė palaiko ryšius su „Caritas“ organizacija, seniūnijų socialiniais darbuotojais. Petronėlės Kaubrinės rūpesčiu paramą yra gavusi ne viena šeima ir kiti socialiai pažeidžiami asmenys.

Ištekėjusi ir 1952 m. atsikėlusi gyventi į Gargždus tęsė geradarės darbą. Su vyru užaugino du sūnus.

Klaipėdos rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus specialistės, Gargždų parapijos klebonas kanauninkas, Gargždų miesto Garbės pilietis Jonas Paulauskas itin gerai atsiliepia apie P. Kaubrienės filantropinę veiklą ir dažnai nurodo kaip pavyzdį jaunajai kartai. P. Kaubrienė – kukli, nuoširdi, jautri, dėmesinga, gatvės kaimynų, daugelio gargždiškių gerbiama asmenybė.

Nuoširdžiu labdaringu darbu P. Kaubrienė pelnė ne vieną įvertinimą. Už filantropinę veiklą Gargždų įkūrimo jubiliejaus proga buvo apdovanota Gargždų miesto atminimo ženklu. Rajono Katalikių moterų draugija P. Kaubrienei įteikė Pagarbos nominaciją. Ji buvo pakviesta į Prezidentūrą kartu su kitais šalies geros valios žmonėmis, kuriems Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus padėkojo už gerumą.

Gargždų miesto garbės piliečio vardas Petronėlei Kaubrienei suteiktas 2006 m. rugpjūčio 14 d.

2009 m. sausio 6 d. Petronėlė Kaubrienė užgeso. 

 

DAMIJONAS KAREČKA

Damijonas Karečka gimė 1926 m. sausio 3 d. Plungės rajono Nausodžio apylinkėje, Varkalių kaime, darbininko šeimoje. Mokėsi Plungės gimnazijoje, agronomo profesiją įgijo Pajūrio žemės ūkio technikume.

1953–1954 m. vadovavo Plungės rajono kultūros skyriui. Vėliau dirbo to paties rajono vykdomojo komiteto sekretoriumi. 1958 m. D. Karečka buvo išrinktas Skuodo rajono vykdomojo komiteto pirmininku. 1965 m. persikėlė į Gargždus ir pradėjo dirbti Klaipėdos rajono vykdomojo komiteto pirmininku.

Dirbdamas Gargžduose D. Karečka daug dėmesio skyrė miesto ir gyvenviečių tvarkymui, mokyklų, darželių, kultūros objektų bei gyvenamųjų namų statybai. Rūpinosi pramonės plėtra ir žemės ūkio vystymusi. Jo vadovavimo rajonui metu Gargžduose buvo pastatytos trys naujos vidurinės mokyklos, penki lopšeliai-darželiai. Veiviržėnuose, Priekulėje, Endriejave, Doviluose, Agluonėnuose iškilo nauji mokyklų pastatai, gyvenamieji namai pedagogams.

Tik D. Karečkos iniciatyva buvo atidarytos papildomojo ugdymo švietimo įstaigos: muzikos mokyklos Gargžduose ir Priekulėje bei Vaikų ir jaunių sporto mokykla Gargžduose. D. Karečka nuo 1963 m. iki 1975 m. buvo renkamas tuometinės Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos deputatu. 1975 m. jam buvo suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio žemės ūkio darbuotojo garbės vardas.

 2006 m. sausio 3 d. D. Karečkai būtų sukakę 80 metų. Garbės piliečio vardo suteikimas – prasmingas jo darbų, atliktų Gargždų miesto ir viso rajono gyventojų labui, įvertinimas.

Gargždų miesto garbės piliečio vardas Damijonui Karečkai suteiktas 2006 m. rugpjūčio 14 d.

 

STASYS GLOBIS 

 Pedagogas Stasys Globis gimė 1925 m. balandžio 3 d. Jurbarko rajono Naujininkėlių kaime. 1939 m. baigęs Telviakų pradžios mokyklą toliau mokėsi Eržvilko ir Skaudvilės gimnazijose. 1949–1953 m. studijavo Klaipėdos mokytojų institute, po to neakivaizdžiai – Vilniaus pedagoginiame institute biologiją.

Dirbo Milgaudžių (Tauragės r.) pradinės mokyklos, Ketvergių (Klaipėdos r.) septynmetės mokyklos mokytoju, nuo 1963 m. – Gargždų vidurinėse mokyklose. Atgavus nepriklausomybę jis buvo vienas pirmųjų tikybos mokytojų Klaipėdos rajone.

Vadovavo mokyklų jaunųjų gamtininkų būreliams, tvarkė ir gražino mokyklų aplinką. Augino gėles ir rengdavo jų parodas. Respublikinėse parodose yra laimėjęs prizines vietas: 1968 m. – trečią, 1970 m. – antrą, 1971 m. – pirmą. Atlikdavo fenologinius stebėjimus. Yra knygos „Apie gėles, puokštes ir kaktusus“ bendraautoris. 1963–1975 m. visuomeniniais pagrindais buvo Klaipėdos rajono gamtos apsaugos draugijos pirmininkas.

1987 m. su poeto Butkų Juzės giminės ir knygos bičiulių draugijos „Gabija“ pagalba Vėžaičių seniūnijos Pažvelsio kaime pažymėjo nuniokotą poeto gimtosios sodybos vietą. 1993 m., pažymint Butkų Juzės gimimo 100-metį, mokytojo Stasio Globio iniciatyva čia pastatytas stogastulpis ir surengtas poeto minėjimas.

1991 m. Globių šeima inicijavo ir rėmė atminimo kryžiaus pastatymą buvusio Kulių valsčiaus Tilvikų, Jurjonų, Sauserių ir Šakinių kaimų gyventojams, žuvusiems Sibiro tremtyje ir kalėjimuose.

Mokytojaudamas Gargždų II (dabar „Kranto“) vidurinėje mokykloje įkūrė medelyną ir „Gyvąjį kampelį“, kuriame moksleiviai priglausdavo ir globodavo sužalotus gyvūnus ir paukščius. Su moksleiviais medelyne išaugintomis liepaitėmis apsodino Minijos upės šlaitus. Kvietinių gatvėje šalia parko tvoros buvusią dykvietę apsodino berželiais. Su moksleiviais savo iniciatyva tvarkė senąsias lietuvininkų kapinaites Dovilų ir Gargždų seniūnijose.

Gargždų miesto garbės piliečio vardas Stasiui Globiui suteiktas 2005 m. rugpjūčio 14 d.

 

EDUARDAS VILKAS  

Akademikas Eduardas Vilkas gimė 1935 m. spalio 3 d. Gargžduose,kur ir baigė progimnaziją. Toliau mokėsi Klaipėdos mokytojų seminarijoje, kuriąbaigęs įstojo į Vilniaus universtitetą, matematikos specialybę. Nuo 1958 metųpradėjo dirbti aspirantu Mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institute(vėliau pakeitusiame pavadinimą į Matematikos ir kibernetikos). 1985 m.išrinktas Ekonomikos instituto direktoriumi ir Mokslų akademijos prezidiumovyriausiuoju moksliniu sekretoriumi. 1963 m. apgynė daktaro, o 1973 m. –habilituoto daktaro disertacijas (abi iš lošimų teorijos); 1976 m. tapoprofesoriumi, o nuo 1986 m. – akademiku.

Eduardas Vilkas Maskvoje yra išleidęs dvi monografijas išmatematinių ekonomikos metodų srities, parašęs dvi mokslo populiarinimo knygelesir per 60 mokslinių straipsnių, buvęs dviejų žurnalų, leidžiamų Vakaruose,redkolegijų narys.

1989–1990 metais buvo TSRS Aukščiausios tarybos komisijospirmininkas, 1990–1992 metais – Lietuvos Aukščiausios Tarybos–Atkuriamojo Seimonarys. 1995 metais tapo Privatizavimo komisijos pirmininku.

Šalia šių pareigų, visą laiką atlikdavo visuomeninius darbusįvairiose komisijose, konferencijose, spaudoje ir televizijoje.

Akademikas Eduardas Vilkas yra vedęs, turi sūnų ir dukrą. Begimtosios lietuvių, kalba rusų bei anglų kalbomis. Dažnai lankosi švenčių irkitomis progomis Gargžduose, susitinka su savo kraštiečiais.

Gargždų miesto garbės piliečio vardas Eduardui Vilkui suteiktas 2005 m. rugpjūčio 14 d.

2008 m. gegužės 18 d. Eduardas Vilkas užgeso savo namuoseVilniuje, kaip įtariama, sutrikus širdies veiklai.

 

JONAS KUDŽMA

Jonas Kudžma gimė 1916 metais birželio 27 d. Radviliškio rajone, Šeduvos valsčiuje, Užuožerių kaime, mažažemių šeimoje. Tarnavo pas ūkininkus, nuo 16 metų aktyviai dalyvavo kaimo kultūriniame gyvenime. Baigė Šiaulių gimnaziją, pedagoginius kursus, studijavo Žemės ūkio akademijoje, mokytojavo. Nuo 1939 m. spausdino recenzijas daugiausia moksleivių periodikoje.

1945 m. buvo enkavėdistų suimtas. 10 metų kalėjo Archangelsko srities ir Komijos lageriuose. Čia aktyviai dalyvavo lietuvių tremtinių pogrindinėje veikloje, savišvietos būreliuose, slapta skaitė paskaitas apie lietuvių literatūrą, buvo lietuvių kalinių literatų Intoje kūrybos vertintojas (slapyvardis Saulėnas). 1955 m. parengė rankraštinį Smilties eilėraščių rinkinį „Noriu gyvenimo dainos“, o 1956 (su S. Radžiūnu) tremtinių antologiją „Saulėtekio link“. Lagerio metus Jonas Kudžma prisimena ne tik kaip kančios, bet ir kaip daug davusius dvasinio augimo metus. „Labai džiaugiuosi, kad tuos metus turėjau. Kartais juos palaimintais vadinu“, – yra išsitaręs jis viename interviu. Kaip didžiausią lagerio dovaną Jonas Kudžma mini galimybę būti su kartu kalėjusiu Monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Lagerio mintis, išgyvenimus Jonas Kudžma aprašė autobiografinėje apysakoje „Ne lapas vėjo pūstas“, publikuotoje knygoje „Tremties kelias“ (sud. L. Stankevičius, Vilnius, „Mintis“, 1992).

Į Lietuvą Jonas Kudžma grįžo 1956 m., apsigyveno Klaipėdos rajone, vėliau – Gargžduose. Dirbo tuometiniame statybinių medžiagų kombinate ir Gargždų vidurinėje mokykloje ūkvedžiu, nes „paženklintas tremties ženklu“ siekiamo pedagoginio darbo negalėjo dirbti. Kaip ir negalėjo publikuoti kūrybos, įvairiuose renginiuose viešai dalytis savo, kaip literatūros žinovo ir kritiko, mintimis. Tačiau netgi sovietmečiu Gargždų visuomenei Jono Kudžmos pilietiškumas, gyvenimo būdas buvo moralinis autoritetas. Jis dažnai buvo kviečiamas į uždarus, kamerinius renginius. Dvasios vadovu jį vadino Gargžduose veikusio literatūros mėgėjų klubo „Gabija“ nariai. Gargžduose Jonas Kudžma gerbiamas, mylimas žmogus, žinomas kaip literatas, literatūros žinovas, geras oratorius, demokratinių ir tautinių pažiūrų puoselėtojas, nuolat pabrėžiantis doros, idealizmo vertybes.

Gargždų miesto garbės piliečio vardas Jonui Kudžmai suteiktas 2004 m. rugpjūčio 5 d.

Jono Kudžmos gyvybė užgeso 2008 m. birželio 15 d.

 

Kanauninkas kunigas JONAS PAULAUSKAS

Gimė 1950 m. lapkričio 10 d. Centralnij Chazano kaime Sibire, kur tremtyje buvo jo tėvai. 1957 m. šeimai iš Sibiro leista grįžti į Tėvynę, į gimtąją Tauragę.

1966 m., baigęs aštuonias klases, įstojo į Tauragės politechnikumą, pasirinko metalo apdirbimo pjovimu technolgo specialybę, nes norėjo kuo greičiau pradėti dirbti, padėti tėvams išlaikyti šeimą. Po mokslų įsidarbino Tauragės MSV.

1974 m.– Jonas Paulauskas stojo mokytis į Kauno kunigų seminariją. Kunigu įšventintas 1979 m. gegužės 27 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje.

1988 m. liepos 3 d. kun. Jonas Paulauskas atkeltas į Gargždus, kur tapo 33-iuoju Gargždų parapijos istorijoje klebonu.

1989 m. klebonas pradėjo penktosios Gargždų bažnyčios (pašventinta 1992 m.) statybą, kuri tapo pagrindiniu miesto simboliu. Į bažnyčios bokštą įkeltas iš Australijos pargabentas laikrodis, interjeras papuoštas R. Mulevičiaus vitražais, įsigyti ir sumontuoti 27 balsų vargonai. Klebonas yra daugumos Gargžduose veikiančių katalikiškų organizacijų įkūrėjas, globėjas, dvasios vadas. Jam taip pat teko didžioji Jokūbavo bažnyčios statybos darbų našta, Mikoliškių medinės bažnyčios remontas.

Gargždų parapijos klebono kun. Jono Paulausko nuoširdi ganytojiška veikla, nemaža kunigo darbo patirtis Telšių vyskupijoje buvo įvertinta ir 2001 m. lapkričio 6 d. jam suteiktas kanauninko titulas.

Kanauninkas Jonas Paulauskas yra Telšių vyskupijos katedros kapitulos narys. Išrinktas į Telšių vyskupijos kunigų tarybą ir konsultorių kolegiją.

Gargždų miesto garbės piliečio vardas Gargždų parapijos klebonui suteiktas 2003 m. rugpjūčio 11 d.

  

BENEDIKTAS JUODKA

Gimė 1943 m. sausio 13 d. Utenoje. 1944 m. vasarą vokiečių varoma į Vakarus šeima su pusantrų metų sūnumi apsistojo Gargžduose. P. Dirgėlos knygoje „Minijos žemė“ Benediktas Juodka prisimena: „Mano tėviškė – Gargždai, Kalniškių kaimas, medinis namelis ant Minijos skardžio“.

Benediktas Juodka, baigęs Gargždų vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą. Po pirmo kurso gabus studentas buvo išsiųstas tęsti studijų Maskvos Lomonosovo universitete. 1968 m. baigė aspirantūrą, apgynė chemijos mokslų daktaro disertaciją, o po 1981 m. – ir habilituoto daktaro disertaciją. 1982 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.

Nuo 1971 m. iki dabar – Vilniaus universiteto Biochemijos ir biofizikos katedros vedėjas. Beveik 13 metų dirbo šio universiteto prorektoriumi mokslo reikalams. 2002 m. iš Gargždų kilęs garsus biochemikas išrinktas Vilniaus universiteto rektoriumi.

Benediktas Juodka nuo 1992 m. iki dabar yra Lietuvos mokslų akademijos prezidentas.

Akademikui 1985 m. paskirta Lietuvos valstybinė premija, o 2000 m. – T. Grotuso vardo premija. Jis yra Latvijos mokslų akademijos užsienio narys, Europos mokslo ir meno akademijos (Zalcburgas) narys, Europos menų, gamtos ir humanitarinių mokslų akademijos (Paryžius) tituluotasis narys, Lietuvos valstybinės mokslo premijos laureatas, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius, Prancūzijos Respublikos Komandoro ordino, Lenkijos Respublikos Komandoro kryžiaus, Latvijos Trijų kryžių ordino kavalierius. Skaitė paskaitas ir dalyvavo tarptautinėse konferencijose įvairių šalių universitetuose bei mokslo centruose.

Gargždų miesto garbės piliečio vardas mokslininkui suteiktas 2003 m. rugpjūčio 11 d.

 

JONAS LANKUTIS

Gimė 1925 m. vasario 8 d. Gargžduose, čia baigė progimnaziją. 1948 m. įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lietuvių literatūrą. Mokslus tęsė TSRS MA M. Gorkio pasaulinės literatūros instituto aspirantūroje ir 1956 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją. Tolesnę mokslinę ir kūrybinę veiklą visam laikui susiejo su Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutu, ilgą laką jam vadovavo.

Kartu su akademiku K. Korsaku redagavo „Lietuvių literatūros istorijos“ IV tomą, parašė didelių literatūrologijos darbų: „Literatūra ir humanistiniai idealai“, „Eduardo Mieželaičio poezija“, „Vinco Mykolaičio-Putino kūryba“. Didžiausias mokslininko įnašas – į dramaturginio pobūdžio literatūros tyrinėjimus – parengė monumentalius dramaturginės literatūros studijų darbus: „Lietuvių tarybinė dramaturgija“, „Lietuvių dramaturgijos raida“.

Akademiko veikalai buvo įvertinti Lietuvos valstybinėmis premijomis. 1995 m. buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.

Jonas Lankutis mirė 1995 m. kovo 5 d. Vilniuje. 2000 m. Klaipėdos rajono savivaldybės viešajai bibliotekai buvo suteiktas Jono Lankučio vardas. Gargždų miesto garbės piliečio vardas Jonui Lankučiui suteiktas po mirties – 2003 m. rugpjūčio 11 d.

 

Parengta pagal www.klaipedos-r.lt informaciją