Portalo rėmėjai:

  • Gargždų miestas
  • Gargždų miestas
  • Gargždų miestas
  • Gargždų miestas
  • Gargždų miestas
  • Gargždų miestas
Istorija

GARGŽDŲ MIESTO ISTORIJA

GargzdaiIstoriniuose šaltiniuose Gargždai, pavadinti Garisda, anksčiausiai minimi 1253 m., bet jų istorija siekia Žalvario amžių (XVI-XV a. iki Kristaus). Apylinkių senkapiai datuojami III-IV a. po Kristaus. Nors Gargždai archeologų nėra išsamiau tyrinėti, pagal apylinkių archeologinius radinius jie priskiriami Lietuvos vakarų kultūros sričiai.

Ankstyvoji gyvenvietės vieta nenustatyta. Spėjama, kad ji buvusi rytiniame Minijos upės krante, ties piliakalniu, iki šiol Pilale vadinamu, kur stovėjo Žemaičių pilis, o prie jos kūrėsi gyvenvietė.

Kol kas nėra tikslaus Gargždų pavadinimo aiškinimo. Populiariausia pavadinimo kilmės versija – kad jis kilęs iš žodžio „gargždas“, reiškiančio sutrupintą akmenį – gargždą, žvyrą ir susijęs su žvyro telkiniais apie Gargždus.

Manoma, kad jau XV a. gyvenvietė buvo persikėlusi į vakarinį Minijos krantą, formavosi linijiniu principu palei vienintelį kelią – dab. J. Basanavičiaus g. Po 1422 m. Melno taikos sutarties tarp LDK ir Livonijos ordino nustačius žemių ribą, ji ėjo pro pat Gargždus, ilgam lemdama jiems pasienio gyvenvietės statusą, vystimosi ypatybes ir tempus. Senojo kelio per gyvenvietę linija buvo svarbaus prekybinio kelio iš Prūsijos į Žemaitijos gilumą dalis. Kelio (dab. J. Basanavičiaus g. pietiniame gale karaliaus Žygimanto Senojo nurodymu 1510 m. atidaryta muitinė, tapusi svarbiu prekybinių mainų punktu.

Gargždų dvaras šaltiniuose minimas nuo XVI a. Jo sodyba kūrėsi į šiaurę nuo senojo kelio, dab. Gargždų centro šiaurės rytų dalyje. Besiformuojanti gyvenvietė, vėliau tapusi miesteliu, iki pat XVIII a. pab. Priklausė dvarui, nes kūrėsi dvaro žemėse. Ilgą laiką Gargždų dvaras buvo LDK valdovų nuosavybė, už nuopelnus tarnyboje jų perleidžiamas valdyti, dažniausiai iki gyvos galvos, įvairiems didikams. Atskirais laikotarpiais jis valdytas privačios nuosavybės teise. XVI a. pr. Gargždų dvaro ir gyvenvietės savininkai buvo įtakingi žemaičių didikai Kęsgailos, turėję už tarnybą jiems LDK dovanotų žemių kelias dideles valdas. Gargždų dvaras buvo Kęsgailių Platelių valdose. Apie 1532-1534 m. Kęsgailos Platelių valdą dovanojo karaliui. Žygimantas Augustas ją perleido motinai Bonai Sforcai, kuriai Platelių valda priklausė iki 1556 m. Karalienė Bona Gargžduose prie Senojo kelio (J. Basanavičiaus g.) 1534-1540 m. pastatydino pirmąją medinę katalikų bažnytėlę ir skyrė jai fundaciją. XVI a. vid. Gargždų dvarą valdė didikai Radvilos. Būdami reformacijos šalininkai, jie keliems dešimtmečiams uždarė Gargždų katalikų bažnytėlę, kuri neprižiūrima sunyko.

Nuo 1563 m. šaltiniuose minimas Gargždų valsčius, iki 1587 m. priklausęs Palangos, vėliau – Gargždų seniūnijai. 1587-1596 m. Gargždų seniūnija buvo karalienės Onos Jogailaitis-Batorienės nuosavybė. Karalienė Ona fundavo Katalikų bažnyčios atkūrimą, jos atstatymu įpareigodama rūpintis Gargždų dvaro valdytoją Simoną Vainą, o ją globoti – visiems būsimiems Gargždų dvaro valdytojams. Nauja medinė bažnyčia senosios vietoje pastatyta apie 1648 m., pašventinta 1671 m. Jos įrengimu rūpinosi Vladislovas, vėliau – Benediktas Vainos. Iki 1613 m. bažnyčia buvo Palangos bažnyčios folija. XVII-XVIII amžiais ji turėjo Šv. Mykolo, Šv. Martyno, Šv. Lauryno titulą.

Karaliaus Zigmanto III Vazos 1597 m. rašte, patvirtinančiame Gargždų bažnyčiai fundaciją, Gargždai pirmą kartą pavadinti miestu (lot. oppidum), bet gyvenvietės virtimas miesteliu oficialiai patvirtintas 1600 m. suteikta turgų ir prekymečių rengimo privilegija. Ja leista penktadieniais rengti turgus, kartą per metus – vieną prekymetį. Kadangi miestelis buvo dvaro žemėje, liko juridiškai priklausomas nuo dvaro. Už naudojimąsi žeme miestelėnai mokėjo dvarui činšą, atlikinėjo prievoles, kaip ir kaimų valstiečiai.

XVI a. pab.-XVII a. Gargždų seniūnija su dvaru, miesteliu ir aplinkiniais kaimais buvo paskirta valdyti Vainoms. XVII a. pr. šaltiniuose minimas trumpai seniūnijos valdytoju buvęs Aleksandras Palubinskis, ją perėmęs iš Simono Vainos.

Pasienio miestelyje buvo palankios sąlygos prekybai, todėl čia nuo XVII a. pr. apsigyvena žydai. Jų prekybinė veikla, amatai ypač suaktyvėjo po 1639 m. privilegijos Palangos ir Gargždų žydams, kai jiems buvo leista miesteliuose laisvai kurtis, užsiimti verslu.

XVII a. II p. iki XVIII a. vid. dėl karų, badmečių, maro, epidemijų, sukėlusių bendrą LDK ūkio nuosmukį Gargždų vystimuisi buvo nepalankus metas. 1672 m. Gargždų valsčiaus ir miestelio inventoriuje rašoma, kad yra 30 valakų sodybinės, 3 valakai bažnytinės žemės. 1679 m. „Gargždų miestelio ir valsčiaus nuostatuose“ reglamentuota ir valsčiaus gyventojų ūkinė veikla, nustatytos prekybos, amatų reguliavimo normos, valsčiaus gyventojų priklausomybė nuo Gargždų dvaro.

Ankstyvųjų Gargždų, kurie vystėsi pagal linijinį planą abipus vadinamojo Senojo kelio, tikslios svarbiausių objektų – bažnyčios, turgavietės, muitinės – sklypų vietos nėra žinomos. Dvaro sodybos XVI-XVIII a. planinė struktūra neaiški, tik žinoma, kad seniausias ir svarbiausias jos vidinis kelias buvo dabartinė Sodo gatvė. XVII a. šaltiniuose minima, kad Gargždų seniūnija priklauso Gandingos pavietui, o XVIII a. dokumentuose – esanti Raseinių reparticijos (srities) Palangos pavieto sudėtyje. XVIII a. I p. Gargždų seniūnijos valdytojas buvo kunigaikštis Kazimieras Oginskis, nuo XVIII a. vid. – didikai Sapiegos. 1786 m. Gargždų seniūnu tapo baronas Otonas Henrikas de Igelstriomas. 1769 m. Gargždų seniūnijos inventoriuje įrašyta keliolika dvaro sodybos medinių pastatų: nurodoma, kad valsčiuje yra 15 kaimų, 1 girininkija, o miestelyje gyvena 45 lietuvių, 11 žydų šeimų. XVIII a. II p. Gargždai su dvaro sodyba buvo svarbus seniūnijos ūkinis ir prekybinis, administracinis centras. Gargždų seniūnija buvo viena didelių Žemaičių kunigaikštystės valdų, turėjusių apie 264 sodybas. 1782 m. karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis išplėtė Gargždų 1600 m. prekybinę privilegiją, leidęs per metus rengti 7 prekymečius.

Per 1786 m. gaisrą sudegė beveik visi statiniai palei Senąjį kelią, tik dvaro sodyba išliko. Per gaisrą sudegė bažnyčia, kuriai atstatyti buvo parinkta vieta arčiau dvaro, dabartinio šventoriaus sklype, į šiaurę nuo buvusio miestelio centro. Prie bažnyčios suplanuota taisyklinga turgaus aikštė. Apie ją radialiniu principu po gaisro formavosi Gargždų centras. Naują medinę bažnyčią klebonas L. Korženiauskas pastatė 1791 m., pašventino1794 m. Jos įrengimu rūpinosi dvaro valdytojas baronas O. H. Igelstriomas, apie 1818 m. prie pagrindinio vakarų fasado pastatęs mūrinį priebažnytį. Bažnyčiai turėjo Šv. Arkangelo Mykolo titulą.

1792 m. Gargždams suteikta savivaldos privilegija, atleidžianti miestą nuo dvaro priklausomybės, suteikianti jam herbą su raudono fono skyde pavaizduotu laurų vainiku ir jame perkištu gulsčiu kalaviju. Jį leista naudoti miestelio antspaudams. Dėl politinių priežasčių Gargždų savivalda gyvavo tik keletą mėnesių, iki gegužės mėn. prasidėjusios carinės Rusijos invazijos į Žečpospolitos žemes. Jos okupuotų miestelių savivalda buvo panaikinta. Po Žečpospolitos žlugimo 1795 m. prasidėjo carinės Rusijos okupacijos šimtmetis. Pasikeitė Gargždų dvaro statusas – iš buvusio valstybinio jis tapo privačiu, nes 1795 m. Rusijos imperatorienės Jekaterinos II valia buvo atiduotas O. H. Igelstriomo privačion nuosavybėn.

Pagal carinės valdžios administracinį ir teritorinį paskirstymą 1795-1797 m. Gargždai priklausė Vilniaus gubernijai, kuri 1797-1801 m. vadinta Lietuvos 1801-1843 m. – vėl Vilniaus, nuo 1843 iki 1915 – Kauno gubernija. Buvo Telšių apskrities sudėtyje. XIX a. per. Dėl prarastos savivaldos, sumažėjusios muitinės, kaip svarbaus prekybinio punkto, reikšmės, miestelis išgyvenonuosmukį. Per 1814 m. karą Gargžduose stovėjo rusų kariuomenės pulkas. XIX a. vid. Buvo įkurtas carinės valdžios valsčius, kurio centru vėl tapo Gargždai. Nuo XIX a. per. Klaipėdos g. vakariniame gale veikė rusų muitinė. 1822 m. Gargždų dvarui priklausė 223 „dūmai“. 1823 m. mirė dvaro savininkas. O. H. Igelstriomas, kuris buvo palaidotas rūsyje po bažnyčia. Ten palaidota ir jo žmona. Kurį laiką dvaras priklausė grafams Mielžinskiams. Apie 1829-1830 m. iš jų dvarą įsigijo Renavo dvaro savininko barono Felikso Ronne sūnus Feliksas. Jis pradėjo kurti dvaro parką, tvarkyti sodybą.

Per 1831 m. sukilimą Gargžduose kurį laiką stovėjo Gargždų ir Plungės apylinkių valstiečių sukilėlių būrys, vadovaujams K. Hanusevičiaus. Už sukilėlių rėmimą nuo carinės valdžios nukentėjo Gargždų bažnyčios klebonas Mykolas Suraka, kuris trumpam buvo suimtas, atimta klebonija, vėliau grąžinta. Po sukilimo pagal bendrus caro įsakus konfiskuota dalis bažnyčios žemių, tarp jų – buvusių nuo XVI a. fundacijų laikų Kvietinių kaime.

Baronas F. Ronne apie 1840 m. šventoriuje pastatė Nukryžiuotojo Jėzaus mūrinę klasicistinę koplyčią. Po ja įrengta privati Ronne šeimos kapavietė-mauzoliejus. 1842-1844 m. pastatyta akmeninė šventoriaus varpinė.

XIX a. vid. Per sieną ties Gargždais padaugėjo kontrabandos – vadinamieji „šmugelnikai“ per sieną daugiausia gabendavo žemės ūkio produktus, iš Prūsijos nešdavo pramonines prekes. Dvaro sodyboje XIX a. II p. atsirado mūrinių statinių, tarp jų – nauji dvaro rūmai. Miestelis plėtėsi. XIX a. II p. buvo ryškios šių kelių (gatvių) linijos: Senojo (J. Basanavičiaus g.), naujojo Klaipėdos kelio, Kvietinių arba Dvaro kelio, Bravoro kalno kelio (Minijos g.). XIX a. p. pastatytas medinis tiltas per Miniją. Iki tol buvo keliama keltu. Jis buvo mokamas. Bravoro kalno kelio rytiniame gale pastatytas tiltas ne kartą perstatinėtas, net keičiant vietą. 1845-1846 m. tiltas perstatytas. 1853-1854 m. pastatytas gubernijos architekto Teodoro Helmholco suprojektuotas tiltas, 1864-1867 m. pastatytas pagal gub. architekto Nevinskio projektą. 1889-1890 m. kapitaliai rekonstruotas, ne kartą remontuotas, nukentėjęs per I pasaulinį karą, išstovėjo iki 1926 m., kai buvo pastatytas gelžbetoninis.

Apie 1830 m. į šiaurės vakarus nuo miestelio, carinei valdžiai draudžiant laidoti bažnyčios šventoriuje, atidarytos parapijinės kapinės. Žydai turėjo kapines Senojo kelio rytinėje pusėje, įkurtas apie XVIII a. Toje pusėje XIX a. II p. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia. Žydų sinagoga stovėjo į vakarus nuo turgaus aikštės. Visos trys bažnyčios buvo medinės. XIX a. Gargždų parapijai, be Gargždų miestelio, priklausė apie 40 aplinkinių kaimų.

XIX a. II p. Gargždų, kaip apylinkių administracinio, ūkinio ir prekybinio, religinio centro, reikšmė vėl išaugo. Prekybine veikla, amatais užsiėmė beveik vien žydai, įsikūrę arčiausiai turgavietės ir prie svarbiausių gatvių, tada vadintų keliais: Klaipėdos, Senojo, Bravoro kalno kelių. 1861 m. miestelyje buvo 105 sklypai, 630 gyventojų. Klaipėdos kelio vakariniame gale veikiančioje rusų muitinėje dirbo apie 10 žmonių. Ketvirtadieniais vykstantys turgūs garsėjo apylinkėse didele grūdų prekyba.

Iki 1863 m. sukilimo prie Katalikų bažnyčios veikė parapijinė mokykla, atidaryta dar XVII a. II p. špitolėje prie senosios bažnyčios, persikėlusi į apie 1820 m. pastatytą špitolę prie naujos bažnyčios.

Per 1863 m. sukilimą miestelio ir valsčiaus žmonės rėmė sukilėlius maistu, ginklais. Vyks. M. Valančiaus leidimu sukilėlių patrankoms lieti buvo paimti Gargždų bažnyčios varpai. Į sukilimą įsitraukęs bažnyčios vikaras kun. Izidorius Noreika kazokų buvo nušautas prie Telšių, jų užkastas, o kapo kauburėlis sutryptas kazokų arklių, vėliau buvo perlaidotas Telšių katedros šventoriuje. Po sukilimo uždaryta parapijinė mokykla. 1865 m. carinė valdžia Gargžduose atidarė valdišką pradžios mokyklą, kurioje ilgai mokyta vien rusiškai. Rusų valdžiai uždraudus lietuviškus spaudinius, išsiplėtė knygnešių, gabenusių Mažosios Lietuvos spaustuvėlėse spausdintus lietuviškus leidinius per sieną ir platinusių Lietuvoje, judėjimas. Per Gargždų valsčių ėjo keletas svarbių knygnešių kelių. 1867 m. pirmieji XIX a. knygnešių judėjimo istorijoje draudžiamų lietuviškų spaudinių sulaikymo pasienyje atvejai, siejami su Naumiesčio ir Gargždų muitinėmis.

1868 m. Gargžduose atidaryta pirmoji privati Folbergo vaistinė. 1873 m. miestelyje buvo 886 gyv., valsčiuje – 2 kaimo bendruomenės, 27 gyvenvietės.

XIX a. deš. pr. mirė dvarininkas Feliksas Ronne. Jo dukrai grafienei Anelei Mielžinskienei atiteko dvaro žemės su palivarku anapus Minijos, sūnui baronui Eugenijui Ronne – dvaro centras ir žemės apie jį. E. Ronne išpuoselėjo parką, dvaro sodybą, buvo išsilavinęs, mėgstantis poeziją (dėl to susirašinėjo su Karolina Praniauskaite), keliones žmogus. Dvaras apylinkėse garsėjo jo įrengtu muziejėliu su senienų rinkiniais, vertinga porceliano dirbinių kolekcija, apie 4000 knygų biblioteka. Parkas XIX a. II p. buvo vienas geriausiai sutvarkytų angliško stiliaus Žemaitijos dvarų parkų. Nuo 1875 iki 1895 m. buvo Gargždų dvaro klestėjimo laikotarpis.

1881 m. Gargždų valsčiuje buvo 1164 gyventojų, miestelyje – 995. 1890 m. duomenimis, Gargžduose jau buvo 2970 gyventojų.

1895 m. miręs baronas Eugenijus Ronne buvo palaidotas tėvo statytos šventoriaus koplyčios rūsyje. 1912 m. ten palaidota ir jo žmona Gabrielė Oginskytė-Ronne.

XX a. pr. Gargždai plėtėsi: 1900 m. buvo 2465 gyventojai, 150 sklypų; 1911 m. – 2490 gyventojai Senojo dvaro bravoro patalpose apie 1907 m. baronienė atidarė pradžios mokyklėlę mergaitėms, kuri vėliau tapo mišri. Prieškariu veikė žydų dvasinė mokyklėlė. Senosios g. (dab. J. Basanavičiaus) pradžioje, stovėjo medinis valsčiaus valdybos pastatas su kieme įrengta areštine; veikė policijos vietinis postas, Klaipėdos kelio gale veikė muitinė. 1908 m. įsikūrė savanoriška ugniagesių komanda. 1909-1912 m. į pietryčius nuo miestelio, prie Minijos, P. Stončius pasistatė vandens malūną.

Pirmojo pasaulinio karo metu per 1915 m. gaisrą sudegė beveik visas miestelio centras. Ypač nukentėjo sklypai prie Klaipėdos g. ir dvaro sodyba. Po G. Ronne mirties Gargždų dvaras atiteko vienai jos pirmosios santuokos trijų dukterų grafienei Gabrielei Komarauskaitei-Krasickienei, kuri iš dvaro išvyko prieš pat karą, jį palikdama prižiūrėti prievaizdui. Per gaisrą labai nukentėjo mūriniai rūmai, kurie nebebuvo atstatyti, dauguma miesto palivarko statinių. Vokiečiai išplėšė dvaro muziejų, įrengtą virš arklidžių prie Kvietinių g., vertybes išgabeno Vokietijon.

1915 m. Gargžduose buvo 2422 gyventojai, valsčiuje – 31 kaimas. 1916 m. okupacinės vokiečių valdžios atidaryta vokiška pradinė mokykla nebuvo populiari. Kartu veikė ir lietuviška pradžios mokykla. Gargždai po gaisro buvo gana greitai atstatyti, išskyrus dvaro sodybą, kuria nebuvo kam rūpintis. Geriausios sąlygos miesteliui vystytis atsirado po 1919 m., paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę.

Po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo Gargždai tapo Kretingos apskrities valsčiaus centru. Valsčius buvo 2000 ha dydžio, be Gargždų, apėmė 37 kaimus. Pirmoji valsčiaus savivaldybė, sudaryta 1918 m. gruodžio 29 d., įsikūrė buvusiame valsčiaus pastate prie J. Basanavičiaus g. Pirmasis valsčiaus viršaitis buvo J. Žilius. 1921 m. valsčiaus tarybos pirmininku tapo gargždiškis A. Stalmokas, viršaičiu – J. J. Šveistrys iš Medsėdžių. Pirmasis valsčiaus policijos nuovados viršininkas buvo V. Gudas, Klaipėdos g. gale atidarytos muitinės viršininkas – A. Burzdžius. Muitinė veikė iki 1923 m., vėliau vėl atidaryta 1939 m., Vokietijai atėmus Klaipėdos kraštą.

Valsčiaus savivaldybė sprendė visus valsčiaus ir miestelio ūkinius, organizacinius klausimus, rūpinosi švietimu. Iki 1928 m. Gargžduose buvo 9 gatvės, bendro 4,4 km ilgio. Išgrįstos akmenimis Klaipėdos g., 1925 m. – Minijos g., kuri buvo aukštinta, bei turgaus aikštė, kuri po 1918 m. vadinta Laisvės a., vėliau – Rinkos a. Jos rytinėje dalyje 1928 m., minint Nepriklausomybės 10-metį, pasodintas ąžuoliukas. Be jų, visiškai užstatyta 3 dešimtm. Buvo Senoji g., po 1918 m. kurį laiką vadinta A. Smetonos g., vėliau – J. Basanavičiaus, kapų, Pelkių, Dvaro g., vėliau vadinta Kvietinių g., bei Sinagogos ir Kalvių gatvelės. Savivaldybė miesteliui tvarkyti samdė valytoją, draudė prekiauti ne turgavietėje, ragino gyventojus tvarkyti gatves palei jų sklypus – iškelti aukščiau šaligatvius, užlyginti duobes. 1926-1927 m. pastatytas naujas betoninis tiltas per Miniją. Likęs be savininkų apgriuvęs Gargždų dvaras apie 1920 m. paimtas laikinon valstybės globon. Jame buvo 18 dvaro sodybos medinių ir mūrinių pastatų, kurių dalis po karo buvo virtę griuvėsiais, 12 dvarui priklausiusių išsimačiusių pastatų. 1921 m. dvaras grąžintas sugrįžusiai savininkei G. Krasickienei. Per dvaro parceliaciją, vykdytą pagal 1922 m. žemės reformą, iš dvaro turėtų apie 800 ha žemės jam palikta 152 ha: dvaro centras Gargžduose ir žemės apie jį. Palivarkai išparceliuoti. Buvęs Anilino palivarkas anapus Minijos pavadintas Kalniškių kaimu, buvęs Grimališkės palivarkas už keliolikos km į šiaurės rytus nuo dvaro centro – Cyrulių km. G. Krasickienė visas dvaro žemes išpardavė. Dvaro centrą pardavė medienos pirklių Javšicų bendrovei, kuri jį perpardavinėjo sklypais miestiečiams. Buvusi dvaro savininkė kurį laiką gyveno Klaipėdoje. Vėlesnis jos likimas nežinomas.

Tarpukariu, trūkstant lėšų, valsčiuje nebuvo ligoninės ar ambulatorijos. 4 dešimt. Valsčiaus vyr. gydytojas buvo Kretingos apskr.. valstybinis gydytojas J. Nainys. Miestelyje privačia praktika vertėsi gydytojai B. Elsbergaitė, P. Osmanas. 1934 m. Laugaliuose atidarytas veterinarijos punktas, kurį aptarnavo iš Klaipėdos atvykstantis veterinaras. Vienintelė vaistinė veikė J. Basanavičiaus g. pradžioje, rytinėje pusėje. 4 dešimt. Gargžduose buvo paštas su telegrafu, telefonu, kurio viršininkas buvo J. Triušys, keliolika krautuvėlių, išsidėsčiusių prie Rinkos a., prie Minijos, J. Basanavičiaus, kvietinių g., kelios arbatinės. Buvo žinomos A. Gedvilo, Pareigyčių, Meizechovičiaus, Olšvangerio krautuvės palei Rinkos a., I. Ilginio mėsinė, H. Fišerio kepykla, Zelmano mišrių prekių krautuvėlė prie Minijos g., A. Strumilos arbatinė Minijos g., S. Valterio – prie Rinkos a. Didesnių pramonės įmonių prieškario Gargžduose nebuvo. Pati didžiausia verslovė buvo už Gargždų veikiantis P. Stončiaus vandens malūnas, kuris 1925 m. rekonstruotas, plėstas, prie jo pastatyta lentpjūvė, įrengta elektrinė, tiekusi miesteliui elektrą. Buvusį dvaro vandens malūną prie bravoro, apie 1930 m., nugriovus bravūrą, per dvaro parceliaciją įsigijęs K. Jašinskas rekonstravo į mechaninį. Miestelyje veikė A. Skuodo medžio ir antkapinių paminklų dirbtuvėlės, maža vilnų karšykla, Klaipėdos g. – dvi odų, vienerios kailių dirbimo dirbtuvėlės, Kvietinių g., priešais buv. dvaro arklides, - A. Lečo kalvė. 4 dešimt. Sėkmingai vertėsi „Talkos“ kooperatyvas, turėjęs savo krautuvę, užeigėlę buvusių dvaro arklidžių pastate, smulkaus kredito draugija, Liaudies bankas, žydų bankelis. Paskutiniaisiais 4 dešimt. Metais iki sovietinės okupacijos ypač suklestėjo miestelio prekyba, smulkieji verslai. 1932 m. Gargžduose buvo 2388, 1934 m. – 2402, 1937 m. – 2475 gyventojai. Apie 60 proc. miestelio gyventojų buvo žydai. 1923 m. iš 2127 gyventojų 1049 buvo žydai. 1928 m. žydai pasistatė mūrinę sinagogą. Prieškariu Gargždai plėtėsi į pietvakarius, šiaurės vakarus. 1931 – 1939 m. per miestelio centrą, Klaipėdos g., nutiestas Žemaičių plentas. Per 1939 m. rugpjūčio 15 d. geležies dirbinių ir žibalo krautuvėlėje J. Basanavičiaus g. kilusį gaisrą sudegė 2/3 miestelio, 1033 gyvenamieji, 150 ūkinių pastatų, 250 šeimų neteko pastogės. Sudegė evangelikų liuteronų bažnyčia, savivaldybės pastatas prie J. Basanavičiaus g.

1939 m. Gargždų valsčius buvo 16917 ha dydžio, turėjo 9300 gyv. Po gaisro valsčiaus savivaldybė įsikūrė pastate prie Klaipėdos g.

Tarpukario valsčiaus viršaičiai dar yra buvę A. Grimalis, P. Serafinas, P. Lukauskas, karo metais – P. Lengvinas, S. Usinas.

Tarpukariu Gargžduose veikė keliolika įvairių visuomeninių, profesinių draugijų, sąjungų, politinių organizacijų: Lietuvių verslininkų draugijos Gargždų skyrius, žydų amatininkų draugija, savanorių ugniagesių draugija, turėjusi savo orkestrą, 1939 m. turėjusi 43 narius. Nuo 1919 m. veikė Lietuvos šaulių sąjungos Gargždų skyrius, turėjęs palei Kvietinių g. savo sklypą su sporto aikštele, knygynėlį; nuo 3 dešimt. veikė Tautininkų partijos vietos skyrius, 1928 m. įsikūrė „Jaunosios Lietuvos“ Gargždų skyrius, veikė Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių, Mokytojų sąjungos vietiniai skyriai. Buvo plati įvairių religinių draugijų ir organizacijų, ypač – katalikiškų, veikla: prie Katalikų bažnyčios veikė blaivybės draugija, 1929 m. įkurtas Šv. Vincento auliečio d-kos Gargždų skyrius, prie Kvietinių g., buv. dvaro pastate, atidaryta parapijos senelių prieglauda, 1931 m. turėjusi 31 gyventoją. Veikė Lietuvos evangelikų sąjungos, Laisvamanių etinės kultūros, žydų „Tiferet Bachurim“ draugijų skyriai.

Aktyviausi miestelio visuomeninių ir kultūrinių, religinių renginių, 1919 m. dauguma kurių vykdavo už šventoriaus šiaurinės tvoros pastatyme mediniame parapijos pastate, vadintame „Liaudies sale“, dalyviai buvo miestelio inteligentija – tarnautojai, Gargždų pradžios mokyklos mokytojai, kunigai. Įvairių renginių metu grodavo Gaisrininkų draugijos orkestras. Katalikų bažnyčia turėjo gerą chorą. Per svarbias visuomenines šventes, katalikiškus renginius vykdavo įvairių draugijų, organizacijų surengti vaidinimai. 1930 m. Gargžduose iškilmingai paminėtos Vytauto Didžiojo mirties 500-osios metinės, 1933 m. – Klaipėdos krašto prijungimo 10-metis, kasmet švęsta Nepriklausomybės diena – Vasario 16-oji. Gargždai apylinkėse garsėjo ant piliakalnio anapus Minijos rengiamomis gegužinėmis, šaulių būrio organizuojamomis Joninėmis. 1934 m. Gargždų šauliai surengė sporto ir žaidimų šventę, 1938 m. vyko Tautos šventė. Renginiuose dalyvaudavo įvairių tautybių ir konfesijų gargždiškiai.

Tarpukariu Gargžduose veikė valdiška pradžios, žydų pradžios mokyklos ir dvasinė mokyklėlė prie sinagogos. Miestelio taikų gyvenimą, atsistatymą po 1939 m. gaisro sudrumstė 1940 m. vasarą prasidėjusi sovietinė okupacija, turėjusi lemiamų padarinių Gargždų istorinei raidai.

1950 m. birželio 20 d. Klaipėdos srityje sudarytas Klaipėdos rajonas. Vykdomasis komitetas Klaipėdos rajono teritorijoje vadovavo kultūriniam-politiniam darbui ir vykdomai ūkinei statybai. Tuometis rajono centras buvo Klaipėdoje. 1952 m. rajono centru tapo Gargždai. 1950–1953 m. rajonas priklausė Klaipėdos sričiai. 1959 m. rajono ribos išplėstos - prijungtos panaikintos Priekulės rajono Venckų, Pėžaičių, Veiviržėnų, Mataičių, Liepaičių, Dituvos, Bruožių, Agluonėnų apylinkių tarybos ir Priekulės miesto vykdomasis komitetas. 1961 m. likviduota Ežaičių apylinkė prijungta prie Vėžaičių apylinkės tarybos, 1962 m. Triušelių apylinkė prijungta prie Sendvario apylinkės tarybos, tais pačiais metais Šalpėnų (Šilutės rajonas), Endriejavo bei Pažvelsio apylinkės (Plungės rajonas) buvo prijungtos prie Klaipėdos rajono.

Atkūrus šalies nepriklausomybę 1990 m. pagal Vietos savivaldos pagrindų įstatymą buvo išrinkta rajono taryba.  Klaipėdos rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas reorganizuotas į Klaipėdos rajono valdybą. Taryba patvirtino rajono savivaldybės struktūrą ir etatus: Rajono taryba - 5 etatai, Rajono valdytojo tarnyba - 5 etatai, Kanceliarija - 5 etatai, Buhalterija - 3 etatai, Žemės ūkio skyrius - 10 etatų, Kapitalinės statybos skyrius - 8 etatai, Pramonės, vietinio ūkio ir infrastruktūros skyrius - 5 etatai, Švietimo skyrius - 5 etatai, Kultūros ir sporto skyrius - 3 etatai, Civilinės metrikacijos skyrius - 1 etatas, Socialinės paramos skyrius - 9 etatai.

Žiūrint formaliai, 1990 m. po pusę amžiaus trukusios pertraukos vietos savivalda vėl ėmė veikti. Bet iš tikrųjų ji reiškėsi dar silpnai: vietos savivaldos institucijos buvo laikomos valstybinės valdžios sudėtine dalimi, savivaldybės neturėjo nei savo nuosavybės, nei savarankiško biudžeto ir priklausė nuo Vyriausybės. Sėkmingai dirbti savivaldybės negalėjo ir todėl, kad įstatymu buvo nustatyta neracionali jų struktūra, dėl kurios atsirado trintis tarp tarybų ir valdybų. Tokia padėtis netenkino  nei savivaldybininkų, nei Lietuvos valdžios. 1991-1994 m. buvo intensyviai ieškoma būdų ir priemonių, kaip šią padėtį pakeisti ir sudaryti normalias sąlygas veikti vietos savivaldai. Remiantis Vakarų demokratinių  valstybių patirtimi buvo parengti ir priimti  keli įstatyminiai aktai, kurių reikšmingiausi - LR vietos savivaldos įstatymas (1994 m.) ir LR administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas. Klaipėdos rajono savivaldybės taryba buvusį Klaipėdos rajono tarybos sekretoriatą, rajono valdybos skyrius bei padalinius reorganizavo į rajono savivaldybės administraciją. Rajono tarybos kontrolės tarnyba reorganizuota į rajono savivaldybės kontrolierių tarnybą.

Rajono savivaldybės taryba - vietos savivaldos atstovaujamasis valstybinės valdžios organas. Ji savo teritorijoje jungia ir koordinuoja kitų savivaldybės organų veiklą, vadovauja valstybiniam, vietiniam ir socialiniam-kultūriniam darbui, rūpinasi racionaliu gamtos išteklių naudojimu ir aplinkos apsauga, užtikrina įstatymų laikymąsi ir Vyriausybės sprendimų vykdymą, viešąją tvarką, taip pat piliečių teises ir teisėtų interesų apsaugą. Preliminariam klausimų nagrinėjimui, jų rengimui sudarytas tarybos prezidiumas ir 9 nuolatinės komisijos, revizijos komisija.

Vietos savivaldos įstatymas panaikino daugumą savivaldos kliuvinių, sudarė prielaidas palaipsniui susiformuoti ne formaliai, o realiai savivaldai ir įsijungti į Europos struktūras. 1995 m. kovo 25 d. Lietuvos žmonės rinko naujos kadencijos savivaldybių tarybas. Iki tol gyvavusių apylinkių savivaldybės panaikintos. Klaipėdos rajono savivaldybės taryba patvirtino rajono savivaldybės administracijos struktūros ir etatų sąrašą: pareigybės - administratoriaus, vyriausiojo juriskonsulto, civilinės saugos specialisto; savivaldybės skyriai: Bendrasis, Vietinio ūkio (reorganizuotas Pramonės, statybos, vietinio ūkio ir infrastruktūros skyrius), Socialinės paramos, Biudžeto, Kultūros ir sporto, Civilinės metrikacijos, Švietimo; tarnybos - Architektūros-urbanistikos, Vaiko teisių apsaugos ir Buhalterija. Nustatytos Agluonėnų, Dovilų, Dauparų-Kvietinių, Endriejavo, Judrėnų, Gargždų, Kretingalės, Priekulės, Sendvario, Veiviržėnų, Vėžaičių seniūnijų ribos (nurodyti seniūnijos teritorijoje esantys kaimai).

Savivaldybės administracija yra savivaldybės biudžetinė įstaiga, kurią sudaro struktūriniai bei struktūriniai padaliniai - seniūnijos ir į struktūrinius padalinius neįeinantys viešojo administravimo bei kiti valstybės tarnautojai, išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus. Administracija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais, Vietos savivaldos, Valstybės tarnybos įstatymais bei kitais norminiais aktais, Tarybos sprendimais, jos veiklos reglamentu, Vidaus darbo tvarkos taisyklėmis. Administracijos vadovas - savivaldybės administratorius. Padaliniams vadovauja: struktūriniams - skyrių, tarnybų vedėjai, struktūriniams teritoriniams - seniūnai.

2007 m. Savivaldybių tarybų rinkimuose išrinkti 25 Tarybos nariai. 2007 m. balandžio 13 d. Tarybos posėdyje Savivaldybės meru išrinktas V. Dačkauskas, mero pavaduotoja - R. Cirtautaitė, Administracijos direktoriumi paskirtas Č. Banevičius. Patvirtinti 2 direktoriaus pavaduotojų etatai. Taryba nusprendė Savivaldybės tarybos įgaliojimų laikui nesudaryti Savivaldybės tarybos kolegijos. Sudarytas Kontrolės ir kiti komitetai: Ekonomikos ir biudžeto, Vietos ūkio, gamtosaugos ir plėtros, Sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos, Švietimo, kultūros ir sporto, Kaimo reikalų. Sudarytos šios komisijos: Administracinė, Peticijų, Paramos teikimo, Karo prievolininkų atrankos, Turto privatizavimo, Strateginio planavimo, Valstybės politikų etikos, Nusikalstamumo prevencijos, Studijų rėmimo specialiosios programos vykdymo, Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų naudojimo koordinavimo, Specialiųjų poreikių nustatymo, Daugiabučių namų savininkų bendrijų rėmimo programos lėšų skirstymo. Taip pat Turizmo taryba, Klaipėdos rajono savivaldybės jaunimo reikalų taryba, Bendruomenės sveikatos taryba, Tarptautinių projektų programos valdyba, Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo fondo valdyba.